Apie mus

Istorija

Remiantis istoriniais šaltiniais – taupomosios kasos tiek tarpukariu, tiek okupacijos laikotarpiu buvo šalyje veikusių kredito įstaigų rūšis. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos Vyriausybė ėmėsi iš naujo kurti taupomąsias valstybės kasas, todėl buvo parengti Taupomųjų valstybės kasų (TVK) įstatai, kuriuos 1919 m. rugpjūčio 4 d. patvirtino prezidentas Antanas Smetona ir Ministras Pirmininkas Mykolas Šleževičius. Taupomosios kasos  buvo kredito įstaigos, kurių tikslas suteikti žmonėms progą jų santaupas saugiai pasidėti ir sutaupyti ateičiai. Jos priėmė mažus indėlius ir net už smulkias taupmenas mokėjo palūkanas. Pirmoji taupomoji kasa buvo atidaryta Kaune 1919 m. rugpjūčio 10 d., o 1920 m. pabaigoje šalyje veikė šešios taupomosios kasos.  1932 m. birželio 18 d. buvo patvirtinti nauji taupomųjų valstybės kasų įstatai. Taupomosios valstybės kasos susilaukė tarptautinio pripažinimo ir 1937 m. buvo priimtos į Tarptautinį taupymo institutą.

Tarpukariu Lietuvos kredito sistemą sudarė: 1) Lietuvos bankas, 2) komerciniai bankai 3) Žemės bankas, 4) taupomosios valstybės kasos, 5) bankiniai namai, bankinės ir pinigų keitimo kontoros, 6) lombardas, 7) savitarpio kredito draugijos, 8) smulkaus kredito draugijos, 9) tarnautojų taupomosios skolinamosios kasos, 10) karininkų taupomosios skolinamosios kasos. Savitarpio ir smulkaus kredito draugijos, taip pat tarnautojų ir karininkų taupomosios skolinamosios kasos buvo vadinamos kredito kooperatyvais. Smulkaus kredito draugijos buvo teritoriniai smulkių amatininkų, prekybininkų ir ūkininkų susivienijimai. Savitarpio kredito draugijos buvo turtingesnių pramoninkų ir prekybininkų savitarpio kreditavimo organizacijos. Tarnautojų ir karininkų taupomosios kasos – profesiniai savitarpio kreditavimo susivienijimai. Pastarosios keturios įstaigos yra tai, ką šiuo metu vadiname kredito unijomis.[1].

1941 m. sausio 1 d. tuometinės Lietuvos vyriausybės, veikusios pagal Maskvos diktatą, nutarimu kasos buvo likviduotos, indėliai, viršijantys tūkstantį litų – nacionalizuoti. Vietoj jų buvo sukurtos valstybinės darbo taupomosios kasos. Okupavus Lietuvą ir joje įkūrus tarybų valdžią, imtos steigti etatinės taupomosios kasos. Pirmoji tokia  taupomoji kasa atidaryta Švenčionyse. 1941 m. respublikoje veikė 155 tarybinės Taupomosios kasos. Praėjus karui, tuometė valdžia ėmėsi atkurti Taupomąsias kasas – iki 1945 m. pradžios Lietuvoje buvo atkurtos ar naujai įsteigtos 74 taupomosios kasos, kurios 1945 m. sausio 1d. turėjo 8 970 indėlininkų. Lietuvos taupomųjų kasų veiklai tiesiogiai vadovavo Vyriausioji taupomųjų kasų ir valstybinio kredito valdyba.

1987 m., reorganizuojant bankų sistemą, Taupomosios kasos tapo Taupomuoju banku. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos taupomasis bankas tęsė veiklą kaip komercinis bankas,  jam  teko bene didžiausias krūvis įvedant nacionalinę valiutą ir keičiant laikinuosius talonus į litus.

Pažymėtina, kad Taupomosios Kasos, kaip regioninės kreditavimo institucijos  jau daugiau nei 200 metų veikia Vokietijoje. Pirmoji taupomoji kasa įkurta 1778 m. , Hamburge. Vėliau jų tinklas plėtėsi steigiant Taupomąsias kasas ir kitų valstybių teritorijose, kurių vykdoma veikla atitinka Lietuvoje veikiančių  kredito unijų veiklos principus.

 

 


[1]TERLECKAS, V. Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1941. Vilnius: Lietuvos banko leidybos ir poligrafijos skyrius, 2000, p. 25